Vienas dvi dukras auginantis tėvas atvirai: socialinis būstas – ne nuosprendis, o galimybė atsitiesti

Laužo stereotipus

Visuomenėje sklandantys mitai apie socialinį būstą dažnai piešia niūrų vaizdą, tačiau realios istorijos atskleidžia visai kitokią tiesą. Viena tokių – vilniečio Artūro (vardas pakeistas), kuris vienas augina dvi paaugles dukras ir kuriam socialinis būstas tapo tvirtu pagrindu po kojomis siekiant stabilesnio gyvenimo.

Savo istorija vyras sutiko pasidalinti anonimiškai. Šį sprendimą jis priėmė norėdamas apsaugoti dukras nuo galimų patyčių ar neigiamo aplinkinių požiūrio. Jo pasakojimas – tai žvilgsnis į atsakingų ir dirbančių žmonių kasdienybę, kuriems socialinis būstas yra ne nuosprendis, o laikina, bet gyvybiškai svarbi pagalba.

Svarbiausia – ramybė dukroms

Po daugelio metų, praleistų nuomojamuose butuose ir nuolat jaučiant netikrumą dėl ateities, Artūras sako pagaliau atradęs ramybę. Socialinis būstas jam ir dukroms suteikė tai, ko labiausiai trūko – stabilumą.

„Su dukromis gyvename tvarkingai, mums skirtame socialiniame būste palaikome švarą ir tvarką. Su kaimynais artimai nebendraujame – tiesiog pasisveikiname, vieni kitų paklausiame, kaip sekasi. Per daugelį metų supratau, kad taip paprasčiau gyventi – mažiau kalbų, mažiau ir problemų“, – pasakoja vyras.

Tačiau svarbiausias jo gyvenimo ramstis – 17-os ir 18-os metų dukros. Jas vyras augina vienas, nes su mergaičių mama keliai išsiskyrė, o ji dukrų gyvenime nedalyvauja. Pačios mergaitės taip pat vengia bendrauti su mama dėl, pasak tėvo, prasto jos gyvenimo būdo.

„Man gyvenime svarbiausia, kad dukros būtų sveikos ir turėtų saugią aplinką. Net jei būstas nėra nuosavas, vien tai, kad turime stogą virš galvos, suteikia ramybės“, – dalijasi jis.

Viską darau dėl jų

Būtent dukrų gerovė yra pagrindinis Artūro variklis. „Jei ne dukros, galėčiau gyventi bet kur. Bet dabar viską darau dėl jų – kad joms nieko netrūktų“, – atvirauja pašnekovas.

Jis pripažįsta, kad tėvystė iš esmės pakeitė jo požiūrį į gyvenimą. „Kai augini mergaites vienas, tenka išmokti visko – atsakyti į klausimus, kurių anksčiau net nesuprasdavau, padėti situacijose, kuriose pats neturi patirties. Bet kai esi tėvas, tiesiog darai viską, kad vaikams būtų gerai“, – sako jis.

Vyresnioji dukra jau svajoja apie savarankišką gyvenimą, studijas ir nuosavą būstą, tačiau tėtis supranta, kad pirmieji žingsniai nebus lengvi. „Norint gyventi savarankiškai, reikia darbo, pastovių pajamų, stabilumo. Viskas vyksta palaipsniui – tam reikia laiko“, – įsitikinęs jis.

Kelias, grįstas iššūkiais

Šiandieninė ramybė Artūro gyvenime neatsirado iš niekur. Vyras užaugo vaikų globos namuose, todėl neturėjo artimųjų, kurie galėtų padėti ar patarti sunkią akimirką. Teko nuolat keisti gyvenamąsias vietas, ieškoti stabilumo, o po tarnybos kariuomenėje, nors ir turėjo specialybę, įsitvirtinti darbo rinkoje be patirties buvo sudėtinga.

„Visą gyvenimą teko prisitaikyti, vis ieškant stabilumo“, – trumpai savo kelią apibūdina jis.

Tarpinė stotelė kelyje į svajonę

Ilgus metus šeima gyveno nuomojamuose butuose, o tai reiškė nuolatinį neapibrėžtumą. „Būsto nuoma visada reiškia priklausomybę nuo kitų. Gali bet kada sulaukti žinios, kad reikia išsikelti“, – patirtimi dalijasi Artūras.

Atsikrausčius į socialinį būstą atsirado saugumo jausmas, nors vyras atviras – tai nepakeičia svajonės apie nuosavus namus. „Tai nėra vieta, kurioje norėčiau likti visą gyvenimą. Socialinis būstas man tapo tarpine stotele – galimybe atsistoti ant kojų, turėti stabilumo ir po truputį planuoti ateitį“, – sako jis.

Šiuo metu šeima gyvena neseniai suremontuotame dviejų kambarių bute. Anksčiau buvęs bendrabučio tipo pastatas dabar pritaikytas patogiam gyvenimui. „Būstas erdvus, yra didelė virtuvė, viskas sutvarkyta. Tikrai geros sąlygos gyventi“, – džiaugiasi pašnekovas.

Griauna mitus: „Čia gyvena tokie patys žmonės“

Artūras pripažįsta, kad visuomenėje vis dar gajūs stereotipai apie socialinio būsto gyventojus. Tačiau jo patirtis rodo ką kita.

„Anksčiau žmonės dažnai galvodavo, kad socialiniame būste gyvena asocialūs žmonės. Bet realybė – visai kitokia. Čia gyvena tokie patys žmonės, kaip ir visi, turintys darbus, besistengiantys dėl šviesesnio rytojaus, tačiau susidūrę su laikinais gyvenimo sunkumais“, – pabrėžia jis.

„Vilniaus miesto būsto“ duomenimis, šiuo metu socialinio būsto eilėje laukia 1640 gyventojų. Tarp laukiančiųjų – jaunos šeimos, vaikus auginančios šeimos, vieniši asmenys, negalią turintys žmonės ir kitos socialinės grupės.